žibčikas

מìbčikas (rus. живчик) sm. (1) Kvt, Mlt 1. kas labai judrus, išdykėlis, padauža: Žìbčikai, bulkinai, puidokai – vis tas pats Žeml. Anas visur įsivelia, tas žìbčikas Akn. Pažadėjo nesusidėt su kokiais žìbčikais, ka nenueit pavėju Krč. Tas didysis labai geras vaikas, o tas mažasis žìbčikas Škn. Tokių žìbčikų pilni patvoriai yr Žg. Tik i žiūrėk an tuos žìbčikus Ps. Norėjau paklausti, bet ką tu su tokiu miesto žibčiku pasikalbėsi M.Katil. 2. Všk vagišius: Oi tas geras žìbčikas, nė nepamatysi, kaip tau apdoros Pnd. Jau i čia gyvent nebegaliam: priviso visokių Rygos žìbčikų Lnkv.